Daugiausia remsiuosi šioje lentelėje pateikiamais teiginiais, kurie tarsi supriešina dvi psichoterapijos kryptis. Kadangi neturiu tiek kompetencijų, kad galėčiau komentuoti psichodinaminę pusę, apsiribosiu tik komentarais apie teiginius, kurie pateikiami apie KET.

I dalis

Bendras požiūris

Pirmiausia pažvelkime į pirmąją skiltį, kurioje kalbama apie bendrą požiūrį.

Teigiama, kad psichodinaminis požiūris į klientą į tyrinėjantis, o į edukacinis (mokantis), esą psichodinaminėje terapijoje klientas kviečiamas tyrinėti save, o KET tiesiog yra suteikiama informacija, mokomas įgūdžių ir užduodami namų darbai.

Kaip yra iš tiesų?

KET iš tiesų daug vietos skiriama psichoedukacijai, kartais, terapeutui gerai įvaldžius šį įgūdį, tai yra tokia stipri intervencija, jog terapija tuo ir pasibaigia, pavyzdžiui, panikos atakų atvejais. Praktika tikrai rodo, jog detaliai paaiškinus, kas vyksta panikos atakų metu, paanalizuojant tam tikrą ryšį tarp minčių, emocijų ir kūno pojūčio katastrofizavimo, panikos atakos nebesikartoja, tačiau, ar galioja visada? Anaiptol, daugeliu atveju, psichoedukacija yra tik menka terapijos dalis, dažnai apsiribojama 1-2 sesijomis.

Kita vertus, čia neteisingai priešinami dalykai, nes KET daug laiko skiriama tyrinėjimui. Tyrinėjamos tiek emocijos, tiek mintys, ieškoma taisyklių, kertinių įsitkinimų, neretai, siekiant geriau suprasti, šių kertinių išsivystymą yra daug dėmesio skiriama vaikystei ir ankstyvosioms patirtims, taigi KET taip pat laikomasi tyrinėjančio požiūrio.

Psichodinaminėje terapijoje gydomas žmogus, o KET – simptomai ir diagnozės.

Būtų sunku sugalvoti labiau neteisingą teiginį. KET taikinys yra simptomai, kurie būdingi tam tikroms diagnozėms, bet nėra laikomasi požiūrio, jog už diagnozės nėra žmogaus, tik simptomai. Kita vertus, pats laikausi požiūrio, kad kartais visas žmogaus gydymas (whole person) nėra būtinas, jei klientas puikiai funkcionuoja daugelyje sričių ir tiesiog turi tam tikrų konkrečių simptomų, ar būtina taisyti tai, kas ir taip puikia veikia?

KET teikia dėmesį išmatuojamiems rezultatams, o ne tyrinėjamam gyvenimui

Galima sakyti, jog tai paliekama nuspręsti pačiam klientui. Klientas turi teisę pasirinkti siekti išmatuojamų rezultatų, kartais toks ir būna pirmasis užsakymas, o vėliau paaiškėja, kad jam įdomu ir detaliau paanalizuoti ir suprasti gyvenimo tendencijas, taigi laikomasi lankstaus požiūrio, jokiu būdu neapsiribojant tik išmatuojamais rezultatais kaip galutiniu tikslu.

Psichodinaminėje terapijoje siekiama ne tik simptomų pagerėjimo, bet ir ,,turtingesnio”, laisvesnio gyvenimo, o KET sėkmė apibrėžiama geresniais įverčiais simptomų skalėse

Taip pat sunku sugalvoti dar labiau realybės neatitinkantį teiginį. KET dažnai remiamasi standartizuotomis ar sukurtomis skalėmis, tačiau jos yra tik pagalbinis įrankis, naudojamas ne tik progresui įvertinti, bet ir gilesniam problemos supratimui, simptomų dinamikos analizei ir pan., taigi tai tėra pagalbinė priemonė, kuri neretai efektyviai parodo simptomų įverčių skirtumą terapijos pradžioje, eigoje ir pabaigoje, o terapijos sėkmė taip pat neatsiejama nuo ,,turtingesnio” gyvenimo, 3 – iosios bangos terapijose (pvz., ACT) tai netgi yra pagrindinis akcentas, kur ypač didelis dėmesys skiriamas asmens laisvei, vertybėms, dvasingumui, o simptomai apskritai pernelyg nesureikšminami dėl transdiagnostinio požiūrio.

II dalis

Terapijos procesas

Blogą savijautą lemia ,,iracionalios” mintys, terapijos tikslas yra tokių minčių keitimas

Taip, tradiciniame požiūryje daug dėmesio yra skiriama automatinėms mintimis, mąstymo klaidoms ir jų keitimui, tačiau ne tik. Lygiai taip pat daug dėmesio skiriama gilesniam jausmų supratimui, stebėjimui, priėmimui.

Psichodinaminėje terapijoje klientas skatinamas sekti savo jausmais ir mintimis, kur jei veda, o KET terapeutas numato sesijos planą

KET yra struktūruota, kai kurių sutrikimų atvejais yra numatomi konkretūs gydymo protokolai, tačiau niekada formalus protokolas nėra iškeliamas aukščiau kliento minčių ir jausmų, nėra taip, jog KET yra vien manualizuotas technikų rinkinys, dažniausiai tai tėra įrankiai, kurie pritaikoma labai konkretiems atvejams.

Psichodinaminėje terapijoje analizuojamas ryšys tarp praeities ir dabarties įvykių, o KET akcentuojamos dabartinės situacijos.

Net ir klasikiniame KET laikomasi požiūrio, jog kertiniai įsitikinimai ir prielaidos/taisyklės, kurios duoda pagrindą automatinėms mintims, susiformuoja iš ankstyvųjų patirčių vaikystėje, ar tai ne pakankamas ryšys tarp praeities ir dabarties? Kiekvienam klientui yra sudaromas išilginis jo situacijos formulavimas pagal sukurtas formas, kuriose aiškiai atsispindi ryšys tarp praeities ir dabarties kliento problemų ar situacijų. Jei tai galioja jau klasikiniame KET, tai, ką begalima pasakyti kalbant, pavyzdžiui, apie Schemų terapiją…

KET į kliento reakcijas į terapeutą žiūrima tik kaip į distrakcijas ar trikdį

KET nėra taip akcentuojamas perkėlimas/kontrrperkėlimas, tačiau su tuo taip pat yra dirbama, jos niekada nėra nuvertinamos iki ,,trikdžių” ar tiesiog ignoruojamos, tai neretai lygiai taip pat tampa terapiniu klausimu, skirtu problemiškiems šablonams atpažinti ir spręsti. Tam būna taikomos ir konkrečios praktikos, kaip rolių žaidimai ir pan.

Iš trumpos apžvalgos galima matyti, jog vyrauja bent keletas pagrindinių klaidingų įsitikinimų, kurie itin susiaurina KET požiūrį, nors jis toks ir nėra. Nėra jokių teorinių ar praktinių įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti, nei vienas klasikinis KET vadovėlis neakcentuoja, jog ,,neigiamus jausmus sukelia tik iracionalūs įsitikinimai” ar, kad būtina laikytis manualizuoto požiūrio. Tai toks redukcionistinis požiūris, kurį lygiagrečiai būtų galima palyginti tik su teiginiu, jog psichoanaltinėje psichoterapijoje nuolat akcentuojama, kad sūnus trokšta motinos, o moteris pavydi varpos ir tai sprendžiama 10 m. 4 k/sav. trunkančioje terapijoje. 

Bus papildyta …